- antžygis
- ántžygis sm. (1) 1. Kos121 žmogaus užeita, nelaimę sukelianti, užburta ar užkeikta vieta, nelaimę nešantis daiktas, antkrytis, nelaimė: Ar yra tau atsitikęs koks ántžygis praleisti? Pln. Barbė buvo užejusi ántžygį, kada buvo pablūdusi Kal. Su visokiais ántžygiais visas dienas vargo Šts. Antžygis yra užejimas ant kitų žingsnių skersai (kiškio, vabalo, ir užėjęs klysti pradėsi) J. Antžygį antejau, primyniau arba paėmiau, t. y. nuokeles su liga, pažavėtą daiktą J. 2. radinys, laimė: Tai šiandien mun buvo geras antžygis, kad taip pigiai gerą karvę pirkau Kltn. Geras antžygis – gerą žmoną gavau Kltn.
Dictionary of the Lithuanian Language.